At­ei­na lai­kas ap­si­spręs­ti

 

 

 Laiminga vaikystė su tėveliais - Ona ir Vytautu Žemkalniais bei sesute Aliute

 

80-me­tį šven­čia Gab­rie­lius Žem­kal­nis, Aust­ra­li­jos Lie­tu­vių Ben­druo­me­nės na­rys, 11 me­tų ėjęs vi­suo­me­ni­nes PLB at­sto­vo Lie­tu­vo­je pa­rei­gas. Svei­kin­da­mi gar­bų­jį su­kak­tu­vi­nin­ką pa­tei­kė­me jam ke­le­tą klau­si­mų apie gy­ve­ni­mą ir veik­lą. Gab­rie­lius Žem­kal­nis yra var­pi­nin­ko Gab­rie­liaus Land­sber­gio-Žem­kal­nio, vie­no iš lie­tu­vių tau­tos at­gi­mi­mo XIX a. pa­bai­go­je da­ly­vio, bei Jo­no Jab­lons­kio, nor­mi­nės lie­tu­vių kal­bos pa­grin­dų kū­rė­jo, vai­kai­tis; Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų XX a. pra­džio­je da­ly­vio, ar­chi­tek­to Vy­tau­to Žemkalnio sū­nus; 1991 m. Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ro ir pir­mo­jo at­kur­tos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vo Vy­tau­to Land­sber­gio bro­lis.

 

 

–Ką vai­kys­tė­je ži­no­jot apie sa­ve, apie sa­vo gi­mi­nę?

–Ma­žiau ži­no­jau ne­gu da­bar ži­nau. Ži­no­jau, kas yra ma­no tė­vai ir kas yra jų tė­vai – ma­no se­ne­liai – Jo­nas Jab­lons­kis ir Gab­rie­lius Žem­kal­nis-Land­sber­gis. Tru­pu­tį ži­no­jau ir kuo jie už­si­ė­mė. Gir­dė­jau, kad jie bu­vo auš­ri­nin­kai, var­pi­nin­kai, ma­čiau jų nuo­trau­kas, te­ko pa­skai­ty­ti ir vie­ną ki­tą ra­ši­nį apie juos, bet bū­da­mas vai­kas Jab­lons­kio raš­tų ne­skai­čiau, man jie ta­da bu­vo ne­įdo­mūs ir aš pri­tar­da­vau sa­vo moks­lo drau­gams, kad ma­no se­ne­lis su­kū­rė la­bai kom­pli­kuo­tą gra­ma­ti­ką.

Se­ne­lis Jo­nas Jab­lons­kis mi­rė, kai man bu­vo vie­ne­ri me­tai, ki­tas se­ne­lis – Gab­rie­lius mi­rė 1916 m., kai aš dar ne­bu­vau gi­męs. Apie jį ži­no­jau tik iš sa­vo tė­vo Vy­tau­to Žem­kal­nio pa­sa­ko­ji­mų. Da­bar su­ži­no­jau dau­giau. Ži­nau, kad abu­du se­ne­liai ben­dra­vo ir ben­dra­dar­bia­vo kaip var­pi­nin­kai. Mū­sų na­muo­se bu­vo nuo­trau­ka, da­ry­ta Min­tau­jo­je, ku­rio­je bu­vo nu­si­fo­tog­ra­fa­vę Jo­nas Jab­lons­kis, Vin­cas Ku­dir­ka, Mo­tie­jus Lo­zo­rai­tis, Juo­zas Tu­mas-Vaiž­gan­tas, Mo­tie­jus Če­pas ir Gab­rie­lius Land­sber­gis-Žem­kal­nis. Tė­vai man nuo­lat pa­sa­ko­da­vo, kad tai bu­vo var­pi­nin­kų su­va­žia­vi­mas Jab­lons­kių na­muo­se duk­re­lės Ony­tės (ma­no ma­mos) krikš­ty­nų prie­dan­go­je. Krikš­to tė­vas bu­vo Vin­cas Ku­dir­ka, krikš­to mo­ti­na – Gab­rie­lė Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė. Gab­rie­lius Land­sber­gis į tą su­va­žia­vi­mą bu­vo at­si­ve­žęs sa­vo sū­nų Vy­tu­ką, ku­riam ta­da bu­vo pus­an­trų me­tų. Vie­nas iš tų var­pi­nin­kų – Tu­mas-Vaiž­gan­tas krikš­ti­jo Ony­tę, o pas­kui – už 26-erių me­tų – juos ir su­tuo­kė – Ony­tę ir Vy­tu­ką. Li­ki­mo vin­giai…

At­ro­do, kad to me­to vei­kė­jų in­te­lek­tu­a­lų vir­šū­nė­je bu­vo ne taip jau daug, bet to­ji gru­pė bu­vo la­bai glau­džiai su­si­ju­si tar­pu­sa­vy­je.

 

Danutės ir Vytauto Žemkalnių didžioji šeima

 

–Ko­kia at­mos­fe­ra bu­vo jau Jū­sų tė­vų na­muo­se Kau­ne – ko­kias idė­jas tė­vai skie­pi­jo, ko­kie žmo­nės lan­kė Jū­sų na­mus?

–Mū­sų abie­jų tė­vų šei­mos bu­vo di­de­lės, tai­gi tos šei­mos ben­dra­vo tar­pu­sa­vy­je. Bu­vo ben­drau­ja­ma ir su Pra­nu Ma­šio­tu, Lo­zo­rai­čiais, kai Sta­sys Lo­zo­rai­tis, vy­res­ny­sis, dar bu­vo už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras. Su jų vai­kais – Sta­se­liu ir Ka­ziu­ku – su­si­tik­da­vo­me pa­žais­ti. Tė­vai ben­dra­vo su Urb­šiais. Ka­dan­gi Urb­šiai vai­kų ne­tu­rė­jo, tai mes, vai­kai, bu­vo­me pe­ri­fe­ri­jo­je. Tai bu­vo in­te­lek­tu­a­lų kom­pa­ni­ja. Mū­sų spe­cia­liai ne­auk­lė­jo ir jo­kių po­li­ti­nių idė­jų ne­skie­pi­jo. Sa­vo tė­vo po ka­ro esu klau­sęs – ar tu ko­kiai nors par­ti­jai sim­pa­ti­za­vai? Jis sa­kė: nie­kad ne­pri­klau­siau jo­kiai par­ti­jai, bet jei­gu man reik­tų rink­tis, vie­na to­kia yra, ku­rią aš pa­si­rink­čiau, tai bū­tent so­cial­de­mok­ra­tus, nes jie tu­ri la­bai švie­sų žmo­gų – Ste­po­ną Kai­rį.

Mus auk­lė­jo pa­ti at­mos­fe­ra ir mums ne­ju­čia ta­po aiš­ku, kad čia mū­sų vals­ty­bė, kad tie žmo­nės, ku­rie mus su­pa, kaž­ką dėl jos da­ro. Tek­da­vo nu­girs­ti ir jų po­kal­bius, jų idė­jas, kri­tiš­ką pa­žiū­rą į tai, kas vy­ko vals­ty­bė­je. At­si­me­nu, dė­dė Ta­das Pet­ke­vi­čius, tarp­tau­ti­nės tei­sės pro­fe­so­rius VDU, di­plo­ma­tas, ju­ris­kon­sul­tas Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je, ku­ris bu­vo ve­dęs ma­no ma­mos se­se­rį, da­ly­va­vo dis­ku­si­jo­je, ką ma­no se­suo Aliu­tė ga­lė­tų pa­si­rink­ti stu­di­juo­ti. At­si­me­nu jo žo­džius: „Mums rei­kia ge­rų žur­na­lis­tų“. (Ji stu­di­ja­vo li­tu­a­nis­ti­ką.)

Ar­ti­mas tė­vo drau­gas bu­vo Ba­lys Dva­rio­nas, tė­vas ben­dra­vo su ope­ros te­at­ro dai­ni­nin­kais, dra­mos ak­to­riais, dai­li­nin­kais (vie­nas iš jų bu­vo Pet­ras Kal­po­kas).

Be to, la­bai di­de­lės įta­kos da­rė mo­kyk­la, ypač kai ku­rie pe­da­go­gai. Aš mo­kiau­si „Auš­ros“ ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je. Mums nie­kas ne­ka­lė į gal­vas pa­trio­tiz­mo, bet sa­vi­mo­nę for­ma­vo tra­di­ci­jos, ku­rių bu­vo lai­ko­ma­si mo­kyk­lo­je. Štai Va­sa­rio 16-osios mi­nė­ji­mai, – vi­sa mo­kyk­la ei­na į Ka­ro mu­zie­jaus so­de­lį, kur vyks­ta vė­lia­vos pa­kė­li­mas, ki­to­kie mi­nė­ji­mai; vei­kia or­ga­ni­za­ci­jos, pvz., skau­tai. Ir kai 1940 m. at­ėjo bol­še­vi­kai, ma­ne apė­mė jaus­mas – iš ma­nęs kaž­ką at­ėmė, aš kaž­ką pra­ra­dau, nors ne­su­vo­kiau ką. Man ta­da bu­vo 12 me­tų.

 

–Ir Jū­sų anks­ty­vo­ji jau­nys­tė bu­vo kom­pli­kuo­ta – ka­ro lai­ko­tar­pis.

–Tas lai­ko­tar­pis pra­ėjo dar tė­vų na­muo­se, kol ma­ne iš­ve­žė į Vo­kie­ti­ją. Iš­ve­žė ne tė­vai.

–O kas?

–Čia to­kia is­to­ri­jė­lė. At­ėjo toks lai­kas, kai mes gim­na­zi­jo­je, sep­tin­to­je kla­sė­je (tai bū­tų da­bar­ti­nė 11 kla­sė), ke­le­tas drau­gų gau­da­vę po­grin­džio li­te­ra­tū­ros, su­pra­to­me, kas da­ro­si, ir mums šo­vė min­tis leis­ti pe­ri­odi­nį po­grin­džio lei­di­nį jau­ni­mui. Mes trys ber­niu­kai – Val­das Adam­ka­vi­čius (vė­liau Adam­kus), Liū­tas Gri­nius ir aš ka­rui ei­nant į pa­bai­gą su­gal­vo­jom leis­ti „Jau­ni­me, bu­dėk“. Per 8 mė­ne­sius iš­lei­dom gal 14 nu­me­rių. Sten­gė­mės leis­ti kas dvi-tris sa­vai­tes. Ges­ta­pas iš­šif­ra­vo ir ma­ne areš­ta­vo. Bu­vau už­ra­kin­tas Kau­no sau­gu­mo po­že­miuo­se, pas­kui, ar­tė­jant fron­tui, vi­są gru­pę po­li­ti­nių ka­li­nių iš­ve­žė į Vo­kie­ti­ją. Ve­žė eta­pais to­lyn nuo ar­tė­jan­čio fron­to, kol fron­tas pri­ar­tė­jo iš ki­tos pu­sės ir ame­ri­ko­nai mus išva­da­vo. Tuos, ku­rie dar bu­vo gy­vi.

 

–O Jus su­ėmė vie­ną?

–Taip. Mes bu­vom su­si­ta­rę, kad jei­gu ku­rį pa­gaus ir pri­lups, mes tik­riau­siai ne­at­lai­ky­si­me. Tai­gi rei­kė­jo tris die­nas nie­ko ne­sa­ky­ti, „skal­dy­ti ba­je­rius“, o pas­kui, jei­gu ne­ga­li iš­si­lai­ky­ti, pa­sa­ky­ti šį tą, nes per tą lai­ką tie ki­ti jau tu­rė­jo bū­ti pa­si­slė­pę. Pa­na­šiai taip ir bu­vo. Me­to­das bu­vo toks – duok pa­var­des. Pa­pras­tai to­kiais at­ve­jais ga­li vers­ti kal­tę ant žu­vu­sių, mi­ru­sių (tie ne­be­eg­zis­tuo­jan­tys žmo­nės tam­pa „la­bai kal­ti“).

 

Vytautas Kamantas (kairėje) ir Gabrielius Žemkalnis

 

–Ar vo­kie­čiai Jus la­bai lu­po?

–Lu­po. Bū­tų ne­lo­giš­ka, jei­gu ne­bū­tų lu­pę. Ne­ga­lė­jo su­si­lai­ky­ti. Bet ma­ne lu­po ma­žiau ne­gu ki­tus, su ku­riais sė­dė­jau. Bu­vo la­bai žiau­rių lu­pi­mų. Aš bu­vau jau­niau­sias, o vy­riau­sias bu­vo prof. Juo­zas Vėb­ra (bu­vu­sios JAV LB pir­mi­nin­kės Vai­vos Vėb­rai­tės tė­vas). Ten bu­vo ir  prof. Adol­fas Da­mu­šis. Tai ir­gi bu­vo in­te­lek­tu­a­lų gru­pė – Vy­riau­sio­jo Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­to na­riai, po­ra po­grin­džio laik­raš­čių re­dak­to­rių, na, ir po­grin­džio ope­ra­ty­vi­nin­kai. Šis ma­no gy­ve­ni­mo epi­zo­das bu­vo di­de­lė mo­kyk­la.

 

–Be­je, o apie ką jūs ra­šy­da­vo­te sa­vo laik­raš­ty­je?

–Apie blo­gus vo­kie­čius ir apie tai, kad at­ei­na blo­gi bol­še­vi­kai. Ką da­ry­sim? Pa­tys daug iš­min­ties ne­tu­rė­jom, bet mes gau­da­vom me­džia­gos iš ki­tų po­grin­džio lei­di­nių, or­ga­ni­za­ci­jų, iš už­sie­nio ra­di­jo (ku­ris ne­bu­vo blo­kuo­ja­mas, kaip so­vie­ti­niais lai­kais). Tai bu­vo ma­ši­nė­le ra­šy­ti ir pra­džio­je ša­pi­rog­ra­fu, o pas­kui ro­ta­to­riu­mi dau­gin­ti laik­raš­tu­kai. Ti­ra­žas pra­si­dė­jo nuo 100 egz. Po 2-3 nu­me­rių, at­spaus­din­tų ša­pi­rog­ra­fu, mums VLI­Kas, su ku­riuo per Gri­nių, Bie­liu­ką (be­je, ir jis at­si­dū­rė kar­tu su ma­ni­mi su­im­tų­jų gru­pė­je) tu­rė­jom ry­šį, pa­do­va­no­jo ro­ta­to­rių. Aš tu­rė­jau ra­šo­mą­ją ma­ši­nė­lę, ja at­spaus­din­da­vau (čia kaip tam vai­kui su fut­bo­lo ka­muo­liu, – ma­no ka­muo­lys) ir ro­ta­to­riu­mi pa­dau­gin­da­vom 1000 egz. Pla­tin­da­vom dau­giau­sia Kau­ne per drau­gus ir vi­du­ri­nes mo­kyk­las, bet tu­rė­jo­me ry­šį ir su Šiau­liais, Ma­ri­jam­po­le, Vil­niu­mi ir kt. Be­je, tas laik­raš­tė­lis da­bar yra M. Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je Vil­niu­je.

 

–Ga­li­ma sa­ky­ti, kad vo­kie­čiai ne­bu­vo la­bai bud­rūs, jei­gu jūs ga­lė­jo­te iš­leis­ti net 14 nu­me­rių ir jū­sų ne­su­se­kė, juk pa­skli­do tūks­tan­čiai eg­zem­plio­rių?

–Ma­nau, kad taip įvy­ko dėl to, kad tau­to­je ne­bu­vo iš­da­vi­kų. Kai aš pa­si­skai­tau, kaip čia bu­vo bol­še­vik­me­čiu, ma­tau, kad rei­kė­jo vi­sų bi­jo­ti. Ir tuo­met bu­vo lie­tu­vių ko­la­bo­ran­tų, ku­rie tar­na­vo vo­kie­čiams, bet vi­sa tau­ta mo­ra­liai bu­vo tvir­tes­nė. To­dėl mes ne­tu­rė­jo­me bai­mės jaus­mo, nors, ži­no­ma, tuš­čiai ne­ple­pė­da­vo­me. O aš įkliu­vau to­dėl, kad areš­ta­vo vie­ną stu­den­tą ir pas jį at­ra­do krū­vą to mū­sų laik­raš­tė­lio. Jį tru­pu­tį pa­va­no­jo ir jis pa­sa­kė, iš kur ga­vo.

 

–Jus iš­ve­žė į Vo­kie­ti­ją. Ar jū­sų gru­pė bu­vo di­de­lė, ko­kiu bū­du Jūs at­si­dū­rė­te lais­vė­je?

–At­ėjo ame­ri­kie­čių ka­riuo­me­nė, ir vo­kie­čiai pa­li­ko at­ra­kin­tas du­ris. Iš­ve­žant iš Kau­no mū­sų gru­pė­je bu­vo 27. De­vy­ni mi­rė iš ba­do ar­ba kri­to stai­ga iš­tik­ti šir­dies prie­puo­lio, tarp jų – ir jau­ni vy­rai. Ma­ne vie­na­me iš ka­lė­ji­mų su­ra­do ma­no tė­vas ir se­kė mū­sų ka­li­nių gru­pės per­ga­be­ni­mus iš ka­lė­ji­mo į ka­lė­ji­mą. Žino­jo­me, kad jis mus ste­bi, kar­tais ir laiške­liais, mais­tu mus pa­siek­da­vo, pa­pirk­da­mas pri­žiū­rė­to­jus. Mums tai bu­vo di­džiu­lė mo­ra­li­nė pa­spir­tis. Ga­liu drą­siai sa­ky­ti, kad jis iš­gel­bė­jo ma­no gy­vy­bę. Kai iš­ėjau iš ka­lė­ji­mo (Ba­y­reuth, Ba­va­ri­ja) mes per­si­kė­lė­me į pa­bė­gė­lių sto­vyk­lą, kur bu­vo daug lie­tu­vių. Pra­dė­jo steig­tis sa­vos or­ga­ni­za­ci­jos, švie­ti­mo ins­ti­tu­ci­jos. Taip pa­si­tai­kė, kad aš, Adam­kus ir Gri­nius pa­te­ko­me į vie­ną sto­vyk­lą Red­dor­fe, Ba­va­ri­jo­je, ir per me­tus bai­gė­me gim­na­zi­ją. Sto­vyk­lo­se gy­ve­nu­sie­ji lie­tu­viai „at­kū­rė“ Lie­tu­vą, stei­gė mo­kyk­las, gim­na­zi­jas, or­ga­ni­za­ci­jas ir gal­vo­jo­me, kad čia esa­me tik lai­ki­nai. Ta nuo­tai­ka ne­pa­si­tei­si­no, te­ko vi­siems kur nors emig­ruo­ti. Aš iš­va­žia­vau į Aust­ra­li­ją.

 

–Vo­kie­ti­jo­je Jūs su­si­pa­ži­no­te su sa­vo mer­gai­te…

–Tai to­kia ro­man­tiš­ka is­to­ri­ja. Kai aš ją mer­gi­nau, pa­ra­šiau laiš­ką – at­ei­ties vi­zi­ją, kad mes gy­ve­na­me Kau­ne, tu­ri­me tris vai­kus (iš tie­sų vė­liau tu­rė­jo­me tik du), kad sė­da­me į „Mer­ce­des“ au­to­mo­bi­lį (tai bu­vo sva­jo­nė, aš ir da­bar sva­jo­ju apie au­to­mo­bi­lį, ku­rį ma­no tė­vas tu­rė­jo 1939 m.), va­žiuo­ja­me per vi­są Eu­ro­pą… ir links­mai lei­džia­me lai­ką. Mes su­si­tuo­kė­me ir iš­vy­ko­me į Aust­ra­li­ją.

 

–Ar tuo­met vai­kai jau bu­vo gi­mę? Kaip se­kė­si įsi­šak­ny­ti Aust­ra­li­jo­je?

–Su vai­kais ne­bū­tų pri­ėmę. Ne­pri­ėmė net ve­du­sių, to­dėl mes pa­sa­kėm, kad esa­me ne­ve­dę ir, kai nu­va­žia­vom, su­si­tuo­kė­me dar kar­tą. Vai­kai gi­mė Aust­ra­li­jo­je – sū­nus Gab­rie­lius ir duk­tė Ven­ta.

 

–Tai ku­rias ve­dy­bas šven­čia­te?

Abid­vi, ge­rus da­ly­kus ga­li­ma švęs­ti du kar­tus. Įsi­kur­ti ne­bu­vo leng­va. Knie­tė­jo už­si­im­ti žur­na­lis­ti­ka. Vo­kie­ti­jo­je aš bu­vau pra­dė­jęs stu­di­juo­ti įvai­rias dis­cip­li­nas, ku­rios bū­tų nau­din­gos žur­na­lis­tui. Ir iš­si­ve­žiau sa­vo ra­šo­mą­ją ma­ši­nė­lę, – tą nau­do­tą po­grin­dy­je, ku­rią Adam­kus iš­sau­go­jo, ati­da­vė ma­no tė­vui ir jis, at­si­ve­žęs į Vo­kie­ti­ją, grą­ži­no ją man. Aust­ra­li­jo­je lie­tu­viai pra­dė­jo leis­ti laik­raš­tu­ką, o aš tu­rė­jau ma­ši­nė­lę ir man la­bai niež­tė­jo pirš­tai. Pra­dė­jau ben­dra­dar­biau­ti. Ra­šy­da­vau apie vis­ką – apie ką su­pra­tau ir ko ne­su­pra­tau. Pa­skai­tai ką nors iš­min­tin­ga ir nu­pa­sa­ko­ji – bu­vo ir taip. Kai pra­mo­kau an­glų kal­bos, pa­da­riau ke­le­tą ver­ti­mų. Kai tas laik­raš­tu­kas už­si­da­rė, pra­dė­jo ei­ti „Mū­sų pa­sto­gė“, jai ir­gi ra­šy­da­vau. Lie­tu­vių Ben­druo­me­nė­je il­gą lai­ką ak­ty­viai ne­da­ly­va­vau – tik nu­ei­da­vau į mi­nė­ji­mus, kon­cer­tus ir kt. ren­gi­nius. Pas­kui at­va­žia­vau į Lie­tu­vą, – pri­si­me­nu, kad tai bu­vo me­tai, kai bu­vo mi­ni­mas Le­ni­no šimt­me­tis. Man te­ko kal­bė­tis su žmo­nė­mis, ku­rie bu­vo rep­re­suo­ti. Di­džiau­sias skaus­mas bu­vo tai, kad tu­rė­jau tei­sę bū­ti tik Vil­niu­je. Il­gą lai­ką ne­ga­vau lei­di­mo nu­vyk­ti į Kau­ną, o Pet­ra­šiū­nuo­se no­rė­jau ap­lan­ky­ti mo­ti­nos ka­pą, at­si­pra­šy­ti už jau­nys­tė­je  jai pa­da­ry­tas nuos­kau­das.

Su­grį­žęs į Aust­ra­li­ją už­si­de­giau ką nors da­ry­ti, – rei­kia už­si­im­ti lie­tu­vy­be. Su­pra­tau, kad mes ga­li­me bū­ti nau­din­gi Lie­tu­vai. Nu­ė­jau į ben­druo­me­nės su­si­rin­ki­mą, kaž­kas ma­nęs pa­klau­sė, ar aš ne­no­rė­čiau kan­di­da­tuo­ti į val­dy­bą. Su­ti­kau. Ta­pau Mel­bour­no LB pir­mi­nin­ku dve­jų me­tų ka­den­ci­jai. Bu­vo daug įvy­kių – Jau­ni­mo kon­gre­sas Aust­ra­li­jo­je, ku­rio bu­vau vie­nas iš ren­gė­jų; Aust­ra­li­jos die­nų ren­gi­niai. Pra­dė­jau  ša­lia ma­no tar­ny­bi­nio dar­bo dirb­ti su lie­tu­viško­mis ra­di­jo lai­do­mis – dir­bau ir va­do­va­vau be­ne 27 me­tus. Tai bu­vo ma­no žur­na­lis­ti­ka. Vie­nais me­tais, tai bu­vo jau Lie­tu­vos lai­kais, kar­tu su de­šim­čia ki­tų ma­ne iš­rin­ko Aust­ra­li­jos de­le­ga­tu į PLB Sei­mą Vil­niu­je. PLB pir­mi­nin­ku bu­vo iš­rink­tas Vy­tau­tas Ka­man­tas, ku­rį aš pa­ži­no­jau iš Vo­kie­ti­jos gim­na­zi­jos. Jis bu­vo vie­nas iš ma­no skau­tu­kų. Iš­rin­ko ma­ne į val­dy­bą. Po ko­kio pus­me­čio V. Ka­man­tas man skam­bi­na  iš JAV – rei­kia PLB at­sto­vo Vil­niu­je. Ir pa­pra­šė juo bū­ti. Aš tuo­met jau bu­vau iš­ėjęs į pen­si­ją. V. Ka­man­tas prieš tai jau bu­vo „pa­ruo­šęs“ ma­no žmo­ną Da­nu­tę. Ji man tie­siai pa­sa­kė: va­žiuok, tu vis tiek neištver­si. Su­ti­kau at­va­žiuo­ti 3 mė­ne­siams, – ma­niau, vis­ką su­tvar­ky­siu ir iš­va­žiuo­siu. Kaip vi­si už­sie­nie­čiai, at­va­žia­vęs į Lie­tu­vą ti­kė­jau­si grei­tai vis­ką su­tvar­ky­ti. Po tri­jų mė­ne­sių Vy­tau­tui Ka­man­tui pa­sa­kiau, kad iš­bū­siu iki ka­den­ci­jos pa­bai­gos. Į Lie­tu­vą per­si­kė­lė ir žmo­na. Ir taip mes čia esa­me jau 11 me­tų.

 

–Kas per tą lai­ką, Jū­sų pa­čio nuo­mo­ne, PLB bu­vo svar­biau­sia?

–Man grei­tai pa­si­da­rė aiš­ku, kad mes, kaip PLB, ne­krei­pia­me pa­kan­ka­mai dė­me­sio į Ry­tuo­se gy­ve­nan­čias ben­druo­me­nes – bu­vu­sius trem­ti­nius ir nau­jai be­si­ku­rian­čias ben­druo­me­nes įvai­riuo­se kraš­tuo­se. Aš toms Ry­tų kraš­tų ben­druo­me­nėms tei­kiau pri­ori­te­tą. Man te­ko da­ly­vau­ti tri­jo­se eks­pe­di­ci­jo­se į bu­vu­sias trem­ties vie­tas – Kras­no­jars­ką, Ulan Ude ir Ir­kut­ską bei į Ka­zach­sta­ną. Ir­kut­ske ir Ulan Ude įkū­rė­me nau­jas ben­druo­me­nes.

Ki­tas da­ly­kas – Lie­tu­vių na­mai – vi­du­ri­nė mo­kyk­la, ku­ri yra skir­ta už­sie­nio lie­tu­vių vai­kams. Prak­tiš­kai ten mo­ko­si trem­ti­nių pa­li­kuo­nys. Daug mo­ki­nių at­vyks­ta iš tų vie­tų, kur mums te­ko lan­ky­tis. Tai lai­kau trem­ti­nių grį­ži­mu į Lie­tu­vą. Su Lie­tu­vių na­mais nuo­lat ben­drau­ja­me. Ma­lo­nu ma­ty­ti mer­gai­tę, ku­ri bu­vo dar ma­žy­tė, kai mus su­ti­ko Ulan Ude. Ji vė­liau mo­kė­si Lie­tu­vių na­muo­se, o šian­dien Vil­niu­je stu­di­juo­ja me­di­ci­ną. Ir daug to­kių yra. Tai mū­sų pa­si­di­džia­vi­mas.

 

–Lie­tu­vy­bė, kuo ji­nai pa­si­kei­tė Lie­tu­vai ta­pus lais­vai?

–Stai­ga mes pra­ra­dom eg­zis­ten­ci­jos prie­žas­tį. Vi­są lai­ką „lais­vi­nom Lie­tu­vą“, ir stai­ga ne­be­li­ko ką lais­vin­ti. Bet grei­tai su­pra­to­me, kad lais­vę rei­kia ne tik pa­skelb­ti, bet ir at­sta­ty­ti, ir mes ga­lim prie to pri­si­dė­ti. Ga­liu pa­mi­nė­ti du svar­bes­nius Aust­ra­li­jos lie­tu­vių pro­jek­tus, – juos pri­si­me­nu la­biau, nes tai bu­vo ma­no vyk­dy­ti – rin­ko­me pi­ni­gus Sei­nų lie­tu­viams pirk­ti že­mės skly­pą, ant ku­rio vė­liau bu­vo pa­sta­ty­ti ben­druo­me­nės na­mai; ki­tas pro­jek­tas – lė­šų rin­ki­mas Vil­niu­je sta­to­miems Trem­ti­nių se­no­lių na­mams. Abu pro­jek­tai bu­vo sėk­min­gi. Ben­druo­me­nė taip pat kau­pė lė­šas įvai­rioms Lie­tu­vos mo­kyk­loms, li­go­ni­nėms, naš­lai­čiams. Sa­vo dar­bu kau­pė­me lė­šas ben­druo­me­ni­nei veik­lai – li­tu­a­nis­ti­niam švie­ti­mui, įvai­riems ren­gi­niams, or­ga­ni­za­ci­jų veik­lai. Su­ge­bė­jo­me tai da­ry­ti pa­tys, ne­gau­da­mi jo­kios  pa­ra­mos iš kur nors ki­tur, ne­klaus­da­mi, ką mums ga­li duo­ti Lie­tu­va, svar­bu, ką mes ga­li­me jai duo­ti. At­si­prašau už pre­zi­den­to Ken­ne­dy gar­saus po­sa­kio per­fra­za­vi­mą.

 

–Kas Jums šian­dien Lie­tu­va ir kas Aust­ra­li­ja?

–Šab­lo­niš­kas pa­sa­ky­mas: yra Tė­vy­nė ir yra na­mai. Aust­ra­li­ja – ma­no na­mai. Ten iš­gy­ven­ta dau­giau kaip 50 me­tų, ten gy­ve­na vai­kai ir anū­kai ir, de­ja, šiais me­tais, kai baig­sis ši ma­no ka­den­ci­ja, mes grį­ši­me į Aust­ra­li­ją.

 

–Jūs ma­no­te, kad iš­ken­tė­si­te?

–Ne­ma­nau, kad iš­ken­tė­siu, bet jau sun­ku da­ro­si iš­ken­tė­ti be šei­mos. Mes pra­ra­do­me 11 me­tų sa­vo šei­mos gy­ve­ni­mo. Į Aust­ra­li­ją iš Lie­tu­vos – to­li­ma, bran­gi ir var­gi­nan­ti ke­lio­nė, nu­va­žiuo­da­vo­me tik kar­tą per me­tus. At­ei­na lai­kas, kai rei­kia ap­si­spręs­ti, sau­lė­lei­dį su­tik­ti su vai­kais, vai­kai­čiais ir pro­vai­kai­čiais. Ži­nau, kad bus sun­ku iš­va­žiuo­ti, iš­va­žiuo­si­me su aša­ro­mis, nos­tal­gi­ja bus sun­kes­nė, ne­gu tuo­met, kai pir­mą kar­tą te­ko iš­va­žiuo­ti, bet šian­dien pa­pras­čiau yra to­dėl, kad Tė­vy­nė vi­sa­da bus pa­sie­kia­ma.

 

–Gal ra­šy­si­te pri­si­mi­ni­mus, bū­tų įdo­mu?

–Jau ra­šau – an­glų kal­ba vai­kai­čiams ra­šau gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją – nuo vai­kys­tės iki da­bar: gy­ve­ni­mas ir nuo­ty­kiai, kad jiems bū­tų įdo­mu pa­si­skai­ty­ti ir kad kai ką jie iš­mok­tų. Ki­tas da­ly­kas – ma­no trys ke­lio­nės į trem­tį – tai ap­si­lan­ky­mas trė­mi­mo vie­to­se ir su­si­ti­ki­mai su bu­vu­siais trem­ti­niais. Esu įti­kin­tas apie tai pa­ra­šy­ti. Be to, ke­ti­na­ma iš­leis­ti kny­gą apie ma­no mo­ti­ną, tą Ony­tę, apie ku­rią kal­bė­jau. Da­ly­vau­siu ir ta­me pro­jek­te.

Kal­bė­jo­si Aud­ro­nė V. Škiu­dai­tė