Alternatyvi Lietuva

Petras MAKSIMAVIČIUS

Metams bėgant Lietuva patyrė nemažai išbandymų. Įvairūs buvo valstybingumo kūrėjai ir įvairiai matė valstybės ateitį. Tačiau nepriklausomai nuo aplinkybių ir besikeičiančio pasaulio visų pirma bandė išsaugoti tai, kas organizuotose bendruomenėse svarbiausia – jos (Tautos) atmintį. Suvokė, kad kai ištiks nelaimė, reikia būti pasirengusiems savo bendruomenės nariams ilgesniam ar trumpesniam laikui sukurti alternatyvias sąlygas išlikti. Todėl po II pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos JAV įkurta alternatyvi Lietuva, kurioje buvę „Lietuvių namai“, jaunimo ugdymo sistema, laikraščiai, fondai, parapijos...

Rugpjūčio 6-9 d. Kernavėje vyko Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos kraštų pirmininkų suvažiavimas. LR Prezidentas V. Adamkus, sveikindamas suvažiavimo dalyvius, pabrėžė, kad tarp PLB ir Lietuvos yra lygybės ženklas, nes Tauta nedaloma. Audringų plojimų susilaukė Prezidento išsakyta mintis dėl lietuvių prigimtinės teisės išsaugoti Lietuvos pilietybę. „Kai kas sako, kad Prezidentas remia šią idėją. Aš jos neremiu, nes apie tai net nediskutuoju. Tai nediskutuotinas klausimas”, – teigė V. Adamkus, kartu pabrėždamas būtinumą išsaugoti vieningą Tautą. Pasak jo, PLB veikla visiškai pasiteisino, nes sugebėta išeivijoje atsidūrusius lietuvius suburti bendram darbui, nuolat kelta žmogaus teisės į laisvę klausimą.

Atrodo, kad PLB misija burti lietuvius bendram darbui ir padėti jiems išlikti lietuviais nepasikeitė. Apie tai diskutuota suvažiavimo metu. Aptarti emigracijos, sielovados, mišrių šeimų, kultūros, švietimo ir kiti klausimai. Per keliolika metų PLB veiklos sąlygos labai pasikeitė. Lietuva atgavo nepriklausomybę, įstojo į ES ir NATO. Tuo pačiu atsivėrusios sienos leido lietuviams nevaržomai keliauti. Masinė emigracija darė įtaką taip pat PLB veiklos kryptims. Naujų bendruomenių kūrimasis, jų įsitraukimas (arba ne) į jau veikiančių kraštų bendruomenių veiklą tapo rimtu iššūkiu kiekvienai PLB vadovybei. Šios problemos išryškėjo suvažiavimo metu. Kaip pavyzdį galima paminėti Jungtinę Karalystę, kur neseniai pradėjo veikti “antroji” lietuvių bendruomenė. Tiek vienos, tiek kitos organizacijos deklaruojami veiklos tikslai ir prioritetai atitinka Lietuvių Chartoje įrašytus tikslus, tačiau, matyt, yra ir kitų interesų, paskatinusių “dviejų” bendruomenių atsiradimą. Panaši situacija jau senokai susidariusi Moldovoje ir Latvijoje. Posėdžių metu ir ypač kuluaruose svarstyta, kas lemia šiuos procesus. Akivaizdu, kad oficialiai pripažinta krašto bendruomenė turi įtakos kai kuriems procesams, susijusiems su švietimo ir kultūros sistemų organizavimu ir finansavimu, turi galimybę vertinti Lietuvos įstaigų darbą savo bendruomenės atžvilgiu. Tokiu atveju ypač iš Lietuvos gaunama finansinė parama įvairiems projektams gali lemti bendruomenės stiprėjimą, bet taip pat privesti prie susiskaldymo. Todėl ši Lietuvos politika turi būti labai atsakingai ir išmintingai vykdoma. Suvažiavimo metu diskutuota apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento politiką kraštų bendruomenių atžvilgiu. Atkreiptas dėmesys į tai, kad kai kuriais atvejais TMID veiksmai silpnina PLB veiklą, veda prie bendruomenių susiskaldymo.

LR Seimo narė, Tėvynės sąjungos atstovė V. Aleknaitė-Abramikienė skaitė pranešimą apie PLB vaidmenį Lietuvoje. Pasak jos, Lietuvai šiuo metu reikalingas užsienyje gyvenančių lietuvių požiūris į tolesnę valstybės raidą, demokratizavimo skatinimą. PLB buvo sukurta Lietuvos laisvinimo darbams remti, tačiau šiuo metu ne mažiau svarbu išlaikyti jos veiklą kaip šio proceso tęstinumo garantą. „Nieks negali garantuoti, kad visą laiką gyvensime saugiai. O kai valstybę ištiks nelaimė? Kiekvienas iš mūsų esant reikalui turime būti pasirengę tapti „alternatyviu lietuviu” ir imtis atsakomybės už valstybės ir tautos likimą. Todėl PLB reikalinga”, – kalbėjo Seimo narė.

Žurnalistas ir politikos apžvalgininkas T. Dapkus analizavo Lietuvos gyventojų požiūrį į emigrantus ir užsienio lietuvius. Pasak jo, tas požiūris keičiasi. Emigrantai vis dažniau šalyje suvokiami kaip Lietuvos dalis. Tokio supratimo dar neseniai Lietuvos visuomenėje nebuvę. Taip pat paskutinės šalyje atliktos gyventojų apklausos rodo daugumos pritarimą dvigubai pilietybei. Tokį požiūrį, pasak T. Dapkaus, galėjo lemti tai, kad emigracija jau nėra svetima beveik kiekvienai šeimai. Į užsienį ilgesniam ar trumpesniam laikui išvyksta artimieji, giminaičiai arba draugai, todėl mažėja neigiamai vertinančiųjų emigrantus.

Akivaizdu, kad ši tendencija stiprės. Tai netolimoje ateityje gali turėti ir nemažai teigiamų pasekmių Lietuvos gyvenimui, su sąlyga, kad bus išlaikytas emigravusiųjų ryšys su valstybe. Jeigu ne tiesiogiai, tai per artimuosius ir Lietuvoje likusius draugus bus „eksportuojamas” svetur įgytas požiūris į visuomenės funkcionavimo mechanizmus, valstybės valdymą, nevyriausybinių organizacijų veiklos svarbą, moralinius principus, kurie galioja senas demokratijos tradicijas puoselėjančių valstybių viešajame gyvenime.

Nemažai dėmesio skirta Lietuvos pilietybės išsaugojimui. Buvęs LR Prezidento patarėjas D. Kuolys mano, kad plačiai šiuo metu šalyje diskutuojamas pilietybės klausimo sprendimas gali lemti tolesnę valstybės raidą. Esminis dalykas tas, ar pilietybės klausimą spręs valstybė, ar leis ir piliečiams tai daryti, – teigė D. Kuolys. Pasak jo, šiuo metu Konstitucinis Teismas lietuviams atėmė jų prigimtinę teisę bet kuriuo atveju ir nepaisant aplinkybių išsaugoti Lietuvos pilietybę. Ar mes esame valdžios pavaldiniai, ar valstybės šeimininkai, turintys prigimtines teises savo valstybėje? – retoriškai klausė D. Kuolys. Jo manymu, referendumo Lietuvos pilietybės klausimu rengimas pažemintų lietuvius. Ar mes, lietuviai, atkūrę nepriklausomybę, dar privalome eiti į referendumą ir įrodyti „valdžiai”, kad turime savo valstybėje teises, ar žmonės, vienu ar kitu metu esantys valdžioje, gali patys tai nuspręsti? – klausė D. Kuolys.

Nekyla abejonių, kad po Konstitucinio Teismo sprendimo pilietybės klausimą reikia spręsti nedelsiant. Ir ne tiek dvigubos pilietybės klausimą, kiek Lietuvos pilietybės atėmimo prieš piliečio valią problemą. Šiuo metu drastiškai daugėja nukentėjusių piliečių. Juk tūkstančiai lietuvaičių, kurie gimsta užsienyje po Konstitucinio Teismo paaiškinimo, daugeliu atvejų praranda galimybę tapti Lietuvos piliečiais. Vaizdžiai sakant: jeigu šiandien, tarkim, Rusija nuspręstų bet kuriam aukšto rango Lietuvos pareigūnui suteikti Rusijos pilietybę ir apie tai informuotų Migracijos departamentą, pastarasis privalėtų iš jo atimti turimą Lietuvos pilietybę. Arba bent kol bus išsiaiškintos visos aplinkybės, jis nebegalėtų eiti savo pareigų.

Suvažiavimas išryškino daug problemų, su kuriomis susiduria pasaulyje gyvenantys lietuviai. Sudėtinga jas visas ne tik išspręsti, bet ir tiksliai įvardinti. Gyvenimas greitai keičiasi. Dar nepasibaigus vieniems, prasideda kiti procesai, kurie tiesiogiai veikia išeivijos ar etninėse žemėse gyvenančių lietuvių likimą. Lietuvybės išsaugojimą lemia ne tik svarbiausi dalykai, kaip antai: jaunimo švietimas, kultūrinių renginių gausa, bet taip pat sielovada lietuvių kalba, socialiniai reikalai, informacijos sklaida, savanoriškas darbas...

Tačiau yra nemažai ir optimistiškai nuteikiančių pavyzdžių. Lietuvos didžiausias turtas tai žmonės. Už jos ribų gyvena daug ryškių asmenybių, žmonių, kuriems lietuvybės išsaugojimas ir Lietuvos ateitis rūpi ypatingai. Nekyla abejonių, kad esant reikalui jie neliks nuošaly. Į tėvynę jau ima grįžti gerai išsilavinę ir nemažai pasaulyje matę jauni lietuvaičiai, kuriems rūpi būtent čia įgyvendinti savo idėjas. Jų tikslas ne perimti valdžią, bet keisti visuomenę, kuri ateity pati sugebėtų tinkamai rūpintis savo valstybe. n

SIGITO BIRGELIO NUOTRAUKOS